Švinas (Pb)
Švinas yra potencialiai genotoksiška medžiaga, su griežtai neapibrėžta fiziologine funkcija. Svarbus biologiškai įsisavinamo švino šaltinis aplinkoje yra dažai. Dideli švino kiekiai yra aptinkami atmosferinėse dulkėse ir tai yra siejama su smulkiųjų grunto frakcijų, o kartu ir švino defliacija iš dirvožemio bei degimo produktais. Vien tik iš metalurgijos įmonių per metus į aplinką patenka apie 89 tūkst. tonų švino, o su automobilių išmetamomis dujomis palyginti neseniai vidutiniškai pakliūdavo 260 tūkst. tonų.
Vandenyje švinas aptinkamas daugiausiai dviejuose būviuose – tirpiame, ir suspenduotų dalelių sudėtyje. Upėms įtekant į jūrą, dėl įvairių fizikinių ir cheminių procesų suaktyvėja švino iškritimas į nuosėdas, todėl metalo koncentracija jūroje paprastai yra žemesnė nei upių vandenyje, bet neretai būna pakankamai didelė dugno sedimentuose.
Aukštos kadmio (Cd) koncentracijos dažnai yra susijusios su pramonine emisija, t.y. kalnakasybos ir lydymo darbais. Yra išskiriami du antropogeniniai kadmio patekimo į aplinką būdai: tai lokalus, susijęs su konkrečia pramonės šaka ar pramoniniu kompleksu, naudojančiu kadmį ir difuzinis, kai kadmis plačiai pasklinda deginant kurą, naudojant trąšas ir t.t. Žemės ūkyje naudojamos cheminės trąšos ir srutos padidina kadmio kiekį dirvožemyje.
25-30 m atstumu abi puses nuo automagistralių augalų lapuose aptinkama 2-3 kartus daugiau kadmio negu toliau augančiųjų augalų. Su atmosferiniais krituliais kadmis patenka į dirvą ir daugiausiai kaupiasi paviršiniame jos sluoksnyje. Šio sunkiojo metalo kiekis grunte ilgą laiką išlieka nepakitęs.
Kadmis, selenas, švinas, alavas, arsenas, talis, telūras, auksas taip pat biometilinami mikroorganizmų. Vandens telkinių mikroorganizmai sugeba chemiškai skaidyti bei transformuoti neorganinius ar organinius metalų junginius, tuo pačiu suaktyvindami jų sklaidą ekosistemose.