Nafta
Dabar ypač aktuali tampa ir taršos nafta problema. Dirbtiniai šaltiniai duoda 5 – 10 mln. tonų naftos per metus ir viršija natūralų foną 15 – 20 kartų. Nuo to ypač kenčia vandens ekosistemas. Labiausiai vandenynas teršiamas jūra gabenant naftą. Net avarijoms neįvykus daug naftos prarandama ją pakraunant ar iškraunant, išleidžiant balastinius vandenis. Didžiausią žalą aplinkai sudaro naftos išsiliejimai tankerių avarijų metu. Vis daugiau naftos į jūrą patenka iš sausumos – pramonės įmonių, automobilų. Plona naftos plėvelė laikas nuo laiko padengia vandens paviršių. Ji trikdo dujų ir vandens apykaitą tarp vandenyno ir atmosferos, stabdo fotosintezę, keičia temperatūrinį paviršinių vandens sluoksnių režimą. Naftos plėvelėje esantys aromatiniai junginiai jūros vandenyje tampa toksiškais. Naftos angliavandeniliai yra dar pavojingesni požeminiam vandeniui. Esant žemai temperatūrai ir mažam deguonies kiekiui, požeminis vanduo nebegali išsivalyti. Po avarinių naftos išsiliejimų jūrose iš tanklaivių hidrobiontų audiniuose randama nemažai naftos produktų, tarp jų – aromatinių ir poliaromatinių angliavandenilių.